Day 131

Šiame jau apie darbo ieškojimą krizės kamuojamoje Ispanijoje tapusiame bloge papasakosiu, kaip kovoju su nepasitikėjimu savimi. Eilinį kartą vaikščiojau pagal šviesoforų spalvas, kai vienoj siauroj gatvelėj užtikau anglišką vaikų mokyklėlę. Sulėtinau žingsnį, ėjau, artėjau ir... praėjau. Nu nes kaip aš išmokyčiau visą klasę vaikų? Nors ir užėjus pasiteirauti per galvą niekas neduotų, kaip sako mama. Dar ji turbūt būtų pasakiusi, kad niekas negimė mokėdamas, kad gal jie turi mokomosios medžiagos, galų gale - iš kitų mokytojų galėčiau pasimokyti.. Tad teko apsisukti ir eiti atgal. Dar kiek parymojus prie stiklinių durų ir pažiopsojus į tuščią administratorės kampelį bandžiau įsilaužti vidun, nes duris, pasirodo, atidaro tik ji arba kokia geranoriška mamytė atsklendus visas vaikų saugumą užtikrinančias sklendes. Ir ką? Pasirodo, kad kaip tik dvi mokytojos išeis dekretinių atostogų. Tiesą pasakius, administratorė atrodė dar laimingesnė už mane, kad taip laiku kaip iš dangaus nukritau su savo anglų kalbos diskusijų vedimo patirtim. To be continued...